„Rūpestis“ neįgaliaisiais: nuo Maximos iki socialinių įmonių

by in Naujienos 2019 vasario 1

Per kelis pastaruosius Seimo Socialinių reikalų ir darbo komiteto klausymus dėl Socialinių įmonių įstatymo Seimo narys Rimantas Dagys laidė replikas apie neva slaptus interesus už norinčiųjų keisti neįgaliųjų įdarbinimo rėmimo modelį nugarų. Kad būtų aiškiau, turimos galvoje  Lietuvos negalios organizacijų forumo ir mūsų poziciją palaikančių organizacijų ir politikų nugaros. O tie slapti interesai, esą, kažkokiu būdu susiję su kadaise garsiomis Maximos aferomis prisidengus neįgaliaisiais.

Nustebome – kaip gi mūsų pasiūlymai, kurie remiasi ne pinigine parama verslui, o paslaugomis patiems neįgaliesiems, galėtų būti susiję su buvusiomis Maximos machinacijomis? Pažiūrėkime kaip savo argumentus (???) dėlioja pats R. Dagys:

„Tai visai ne neįgaliųjų interesai ten stovi, o konkrečių tuo metu prekybos įmonių, pagrinde prekybos įmonių, tuo metu stambių prekybos įmonių, pagrinde Maksimos ir kitų, lengvai kurie gali manipuliuoti darbo jėga ir statistika. Jiems tiesiog, tos schemos, kurias mes dabar lengvai siūlom, kartais jos buvo padarytos tokios lengvos, kad galima buvo be neįgaliųjų sukti  pinigus.“

Klausome šio dėstymo ir suprantame, kad mūsų siūlymai kaip tik ir siekia užkirsti kelią tokioms machinacinėms schemoms, bet tolesnė minčių eiga poną Dagį kažkodėl priveda prie pasiūlymo neatiminėti pinigų iš jau veikiančios sistemos, t.y. socialinių įmonių, kuri veikia panašiais principais kaip anksčiau Maxima:

„Tai va čia kalba apie jus, turiu omeny projektą, yra kalba apie jus kai jūs puolate oponentus, ta prasme, tai mano  pageidavimas būtų kad jūs siūlytumėte kaip sutvarkyti žmonių, dirbančių atviroje darbo rinkoje pusę , o ne atiminėtumėte pinigus iš jau veikiančios sistemos.“

Sunku suprasti, kokių panašumų ponas Dagys randa tarp mūsų ir Maximos, bet visada verta prisiminti senas istorijas ir palyginti jas su dabar veikiančiomis schemomis. Taigi, panagrinėkime Maximos istoriją ir pasižiūrėkime, ar politiko replikos tikrai turi būti nukreiptos į mus, ar, visgi, jos labiau tinka pono Dagio taip ginamų socialinių įmonių atstovams.

Maximos (ji buvo ir VP Market ir Vilniaus prekyba) šilti jausmai neįgaliesiems liepsnojo keliais etapais, o visiškai išsiliejo 2002-ais, kai paaiškėjo, kad “Maxima“ parduotuvės, „Maxima Bazė“ ir t.t. buvo neįgaliųjų rankose. Pasaka, o ne laikai buvo. Aišku gaila, kad tik parduotuvių pastatai už apytikslę 600 mln. Lt sumą neįgaliems asmenims priklausė, be juose sukrautų gėrybių, bet didžiuotis yra kuo. Primenu – neįgaliųjų vardu pasinaudota dėl daugiau nei 76 mln. Lt ir kiek tyliau praslydusių maždaug 500 tūkst. Lt nekilnojamojo turto mokesčio lengvatų kas mėnesį.

Istorija prasidėjo 1995-ų pavasarį, kai tuometinis finansų ministras R.Šarkinas Seimui pateikė Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo pakeitimo ir papildymo ir šio įstatymo esmė buvo PVM lengvatos taikymas invalidų organizacijų įmonėms.

Vėliau įsteigiama visuomeninė invalidų organizacija „Spindulio“ draugija, kurios steigėjas artimas VP Market asmuo ar asmenys, kuriam ir buvo perduota 100 proc. „Optimalios investicijos“ 791 mln. Lt vertės akcijų. “Buvo daug priežasčių, kodėl turtą pradėjome kaupti šioje įmonėje, viena iš jų buvo ir turto mokesčio lengvatos“ –  Ignas Staškevičius neslepia priežasčių, kodėl stambiosios parduotuvės atiteko “Optimaliai investicijai” (citata iš www.vz.lt).

Vėliau “VP Market” iš bendrovės “Optimali investicija” nusipirko turto už 600 mln. Lt ir susigrąžino iš valstybės PVM (apie 76 mln. LT). Pardavusi turtą bendrovė būtų turėjusi sumokėti Valstybei PVM nuo gautų pajamų, bet buvo atleista nuo šios prievolės, kadangi ją valdė neįgaliųjų visuomeninė organizacija.

Ši istorija nuskambėjo plačiausiai ir galima daryti prielaidą, kad pirminis ir pagrindinis šių veiksmų tikslas buvo išvengti nekilnojamojo turto mokesčio, pasinaudojant pseudo neįgaliųjų pseudo organizacija.

Tuometinė Seimo Antikorupcijos komisija labiau gilinosi į PVM sumą ir 2002 m. lapkričio 4-ą paskelbė pasipiktinimo pareiškimą “Dėl generalinės prokuratūros sprendimo atsisakyti ginant viešąjį interesą kreiptis į teismą civiline tvarka dėl UAB „VP Market“, UAB „Optimali investicija“ ir kitų asmenų sandorių”. Pareiškimas pakankamai ilgas, todėl išskiriu tik kelis aspektus:

“Medžiagą tyrę prokurorai teigia, kad neapdairiai palikta spraga teisės aktuose (t. y. įmonių, kurių visos akcijos priklauso invalidų visuomeninei organizacijai, teisė nemokėti pridėtinės vertės mokesčio), leido tokiai operacijai įvykti nenusižengiant teisės aktams, bei kad sandoriai, atlikti pagal galiojančius teisės aktus, laikytini teisėtais ir neprieštaraujančiais moralės normoms. Prokurorams taip komentuojant savo sprendimą spaudoje, formuojama nuomonė, kad įstatymo leidėjas per “neapsižiūrėjimą” ar dėl ne kompetencijos pats sudarė tokią valstybei nenaudingą situaciją.”

Dar įdomesni praeito amžiaus pabaigos įvykiai, kai UAB „Vilniaus prekybos mažmena“ įdarbino neįgaliuosius fabrikuose AB „Kėdainių cukrus“ ir AB „Panevėžio cukrus“, ir dėl neįgaliųjų įdarbinimo buvusios PVM lengvatos buvo nesumokėta apie 44 mln. Lt šio mokesčio.

Esmė tokia: tais laikais pridėtinės vertės mokesčio įstatymo nustatyta terminuota išimtinai tik 1995 ir 1996 metams gamybinėms įmonėms, kuriose dirba riboto darbingumo asmenų; Tačiau 1996 m. gegužės 13 d. Seimo Sveikatos, socialinių reikalų ir darbo komitetas (kurio vienas iš narių – tas pats ponas R. Dagys) registruoja įstatymo projektą reg. Nr. 2333, kuriuo lengvatos siūloma neterminuoti:

“Įstatymo pataisa siūloma, kad ši mokesčio lengvata būtų taikoma neribojant laiku, nes lengvatos panaikinimas sužlugdytų įmonių, kuriose dirba daug invalidų, veiklą, be to tai trukdo investicijų pritraukimui ir šių įmonių įrangos bei technologijų atnaujinimui. Mokesčio lengvatos tolesnis taikymas įtakos biudžetui neturėtų, nes per vieną metų ketvirtį, taikant lengvatą, į biudžetą nepervedama apie 83 tūkstančius litų.”

Palyginus su šių dienų aktualijomis, motyvacija atrodo kaip nurašyta nuo socialinių įmonių atstovų raštų ir straipsnių – jei terminuosite paramą, žlugsime, atleisime darbuotojus ir t.t. ir pan.

Kadangi tais laikais UAB „Vilniaus prekybos mažmena“ valdomuose cukraus fabrikuose cukraus pardavimo agentais buvo įdarbinti asmenys su negalia, tokia proporcija, kad jie sudarytų daugiau kaip 50 proc. kiekvieno iš fabrikų dirbančiųjų, šios įmonės ir galėjo pasinaudoti PVM 100 proc. lengvata. Ši schema ne tiek daug skiriasi nuo dabartinės Socialinių įmonių įstatymo pagrindu išsigimusios sistemos, nes jas vienija pagrindinis požymis: teisinis reguliavimas reikalauja sukurti tam tikrą darinį, kuriame asmenys su negalia sudarytų daugiau kaip 50 proc., tuomet atsiranda finansinė nauda įmonei. Pasikeitė tik lėšų judėjimo kryptis: prieš dvidešimt metų įmonės įgijo teisę nemokėti tam tikro mokesčio, o šiandien įmonės įgyja teisę į tam tikras darbo užmokesčio ir valstybinio socialinio draudimo įmokų subsidijas iš valstybės biudžeto. Abiem atvejais net nesvarbu, ar darbo santykiai tikri, ar fiktyvūs.

Tam tikros giluminės socialinių įmonių reguliavimo problemos atskleidžiamos Specialiųjų tyrimų tarnybos 2018 m. sausio 18 d. Antikorupcinio vertinimo išvadoje.. STT atkreipiamas dėmesys, kad teisės aktuose nėra nustatyta, kaip įvertinami asmens atlikto darbo rezultatai ir našumas ir kokias papildomas išlaidas dėl to patyrė konkreti įmonė, t.y. daroma išvada, kad subsidija, kurios tikslas kompensuoti negalią,  mokama visiškai neatsižvelgiant į tai, ar įmonė turėjo dėl to papildomų išlaidų ar ne. Taip pasinaudojant šiuo ydingu teisiniu reglamentavimu galimai neracionaliai naudojamos valstybės lėšos, kurios galėtų būti panaudotos tiesioginei paramai tikslinėms grupėms priklausantiems asmenims.

Tokie modeliai neturi nieko bendro su neįgaliųjų interesais ir realia bei ilgalaike jų integracija į darbo rinką. Pirma, darinys kuriamas įmonės (jos akcininkų) naudai. Antra, žmonės su negalia dirba kaip įkaitai, kadangi neturi galimybės rinktis negalios pobūdį ir sunkumą atitinkantį darbą. Todėl nenuostabu, kai socialinių įmonių atstovai vis meta pseudo argumentą apie nerentabilų ir nenašų neįgaliųjų darbą. Be to, kai finansinis rėmimas skiriamas įmonei, o ne pagal individualius poreikius žmogui, tai ir įmonė administracinį resursą skiria įstatymo nustatytų reikalavimų formaliam atitikimui, o ne darbuotojo galimybių ir specialiųjų poreikių atliepimui. Prizas verslui dvigubas: subsidijos ir prioritetai viešuose pirkimuose, nors ES direktyva viešųjų pirkimų kontekste kalba apie įmones, kurių pagrindinis tikslas remti socialinę ir profesinę neįgaliųjų ir kitų asmenų  integraciją (o tai neturi nieko bendro su lietuviškų socialinių įmonių veikla).

Socialinių įmonių įstatymo raida taip pat turi įdomių faktinių vingių. Jeigu 2004 m. balandžio 13-ąją Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos registruotas įstatymo projektas dar bandė rėmimą kiek diferencijuoti pagal negalios sunkumą, pavyzdžiui, numačius trečiai grupei šešių mėnesių registracijos darbo biržoje terminą, tai pagal dabartinį teisinį reguliavimą visiems užtenka pateikti darbdaviui neįgaliojo pažymėjimą.

Arba, pavyzdžiui, 2004-ųjų Socialinių įmonių įstatymo projekte numačius pelno reinvesticijas į socialinio siekio įgyvendinimą, šios nuostatos neatsilaikė prieš UAB “Gintarinis amžius” atstovų  L. Strėlio, L. Baltrėno ir I. Tarvydienės pageidavimą neriboti pelno paskirstymo jos dalyviams ir nuostatą visai išbraukti, nes, anot šių asmenų: “…veikiančios įmonės bus suinteresuotos atleisti visus dirbančiuosius su negalia. Jeigu įmonės pelnas negalės būti 100 procentų paskirstomas tikriesiems jos dalyviams, tai galima bus įvardinti kaip uždarosios akcinės bendrovės likutinio pelno nacionalizavimą“

Dar vienas pavyzdys: 2006 m. rugsėjo 28-ą  Seimo narys A. Sysas registruoja Socialinių įmonių įstatymo pakeitimo įstatymo projektą, kuriuo siūloma atsisakyti socialinei įmonei keliamo reikalavimo – juridiniam asmeniui atitikti smulkaus ir vidutinio verslo subjektams nustatytas sąlygas, ir kuris itin žaibiškai tampa įstatymu 2006 m. spalio 19-ą. Šiam įstatymo projektui Europos teisės departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos net nespėja pateikti išvados. Vėliau parengta išvada liko nevertinta, tačiau, mūsų nuomone, ji yra veina esminių – kad pelno mokesčio lengvata naudosis ne smulkus verslas, kad  siūlomi pakeitimai gali neatitikti Komisijos reglamentui (EB) Nr. 2204/2002 (kurį privalėjo atitikti Socialinių įmonių įstatymas) , ir siūloma įstatymo projektą suderinti su Konkurencijos taryba.

2018-ų gruodis ir vėl Socialinių įmonių asociacija platina raštus, kad Socialinės apsaugos ir darbo ministras Linas Kukuraitis, pasidavęs iš Norvegijos fondų finansuojamų NVO spaudimui, pateikė Seimui įstatymo pataisas, kurias priėmus daugiau nei 7 tūkst. dirbančių neįgaliųjų atsidurs gatvėje. Socialinių įmonių asociacijos direktorė Ilona Tarvydienė. Taip, ta pati 2004-aisiais išgyvenusi dėl pelno nacionalizavimo.

Tas nuolatinis nepertraukiamas rūpestis žmonėmis su negalia: 1998 metai: “lengvatos panaikinimas sužlugdytų įmonių, kuriose dirba daug invalidų, veiklą” (UAB „Vilniaus prekybos mažmena“ – 44 mln. Lt pridėtinės vertės mokesčio); 2004 metai: apribojant pelno mokesčio paskirstymą jos dalyviams, veikiančios įmonės bus suinteresuotos atleisti visus dirbančiuosius su negalia”; 2018 metai: “kurias priėmus daugiau nei 7 tūkst. dirbančių neįgaliųjų atsidurs gatvėje” (primenu, kad subsidijos socialinėms įmonėms artėja prie 30 mln. eurų kasmet).

Primenu, kad Lietuvos negalios organizacijų forumas, kuris pono R.Dagio ir Socialinių įmonių atstovų kaltinamas kažin kokiais užnugariniais interesais, visada laikėsi nuoseklios pozicijos:  ne subsidijos ar mokesčių lengvatos padeda žmonėms su negalia darbo rinkoje, bet valstybės užtikrinamos kokybiškos paslaugos ieškant darbo ir darbo vietoje. Tokia pagalba neįmanoma piknaudžiauti, nes juk neimsi paslaugų, kurios yra nereikalingos. Drauge tokia pagalba yra tikslinga, nes ji nukreipta būtent į žmones su negalia, į tai, kas dėl negalios juos daro silpnesniais darbo rinkoje. LNF narių nuomone, darbo užmokesčio subsidiją tikslinga skirti tik individuliai įvertinus konkretaus žmogaus padėtį ir dėl jo negalios kylančius kaštus darbdaviui. Taigi, kokie interesai už mūsų nugarų? Labai paprasti – kad mūsų bendruomenei skirti pinigai jai ir atitektų, o ne maksimoms ar visokio plauko uabinėms socialinėms įmonėms.